Žieminiai rapsai
Pastarieji yra ypač svarbūs, kadangi jų dėka žieminiai rapsai įgyja didelį atsparumą įvairioms ligoms bei kenkėjams, nors, per didelis sieros kiekis žieminių rapsų išspaudose bei pašaruose yra nepageidaujamas monogastriniams (vienskrandiniams) gyvūnams. Dabartinių “00” veislių rapsuose gliukozinolatų kiekis svyruoja tarp 8 ir 15 μmolių/ 1 g.sėklų.
Kadangi azotas ir siera atlieka pagrindinį vaidmenį augalo baltymų susidarymui, todėl labai artima šių dviejų maisto medžiagų tarpusavio sąveika pačiame augale. Dėl didelių azoto kiekių gali pasireikšti sieros trūkumas, jei tręšimas šiomis trąšomis yra nepakankamas ir atvirkščiai, azoto pasisavinimo efektyvumas padidėja, kai atitinkamai pareguliuojamos sieros tręšimo normos.
Keliolika bandymų, atliktų lauko sąlygomis ir šiltnamiuose, rezultatai parodė, kad patręšus sieros trąšomis, padidėja azotinių trąšų veiksmingumas. Kai žieminių rapsų derliaus kokybei, o tuo pačiu ir pasėliams keliami dideli reikalavimai, labai reikšminga tampa azoto ir sieros tarpusavio sąveikos įtaka šiems pasėliams.
Sieros kiekiai iš atmosferos pastaruoju metu vis mažėja ir vidutiniškai siekia 10 kg/ha/metus. Siera dirvožemyje yra labai mobili, netgi mobilesnė už azotą, todėl būna lengvai išplaunama, ypač lengvuose ar smėlinguose dirvožemiuose ir lietinguose regionuose, ypač po liūčių.
Sieros trūkumo pasėliams požymiai pirmiausia pasireiškia ant jaunų lapų, kadangi šis maistinis elementas nelabai judrus augale – lapai išblykšta, pabala. Vėliau, prasidėjus žydėjimo tarpsniui, sieros trūkumą galima atpažinti iš išblyškusių ar išbalusių žiedlapių.