Priešsėjinės trąšos barstomos arba įterpiamos kartu su sėklomis. Paprastai, įterpiamos trąšos duoda geriausius rezultatus.
Barstant trąšas būtina užtikrinti, kad jos pasiskirstytų tolygiai. Net ir nežymūs trąšų pasiskirstymo netolygumai – plius arba minus 10%, gali sumažinti derlingumą iki 1,3 t/akro (akras = 0,4 ha). (žr. Iliustraciją).
Įterpiant trąšas, svarbu atskirti trąšas nuo sėklų. Dirvožemiuose, kuriuose katijonų mainų gebos (CEC angl.) lygis nedidelis, trąšų juosta turėtų būti 10 cm žemiau ir 10 cm į šoną nuo sėklų juostos. Dirvožemiuose, kuriuose katijonų mainų gebos lygis didesnis, trąšos gali būti arčiau prie sėklų (pvz., 7 cm į šoną ir žemiau sėklų). Trąšos negali būti visiškai šalia sėklų, nes sumažina jų daigumą (žr. nuotraukoje).
Augalų maitinimas turi vykti tiksliai laiku ir sutapti su svarbiausiais augalų augimo tarpsniais; pavyzdžiui, kalciu reikia tręšti gumbų užsimezgimo tarpsnyje. Kadangi skirtingų bulvių veislių gumbai formuojasi skirtingu laiku, siekiant užtikrinti didžiausią maisto medžiagų efektyvumą, svarbu vizualiai patikrinti, kada formuojasi pirmieji gumbai.
Naudojant lašelinį drėkinimą, nedideliais maisto medžiagų kiekiais yra tręšiama per visą auginimo sezoną. Siekiant užtikrinti gerą dirvožemio drėkinimą ir maisto medžiagų padavimą į bulvių šaknų zoną, drėkinimo juosta turi būti arti prie vagos viršaus.
Naudojant antžemines išcentrines drėkinimo sistemas, augintojai turi galimybę nudoti tirpias trąšas nuolat, per visą laistymo laikotarpį.
Tręšiant per lapus, reikia naudoti pakankamai vandens, kad aprėptų ir įsiskverbtų į visą lapijos kupolą, tačiau, kad nenubėgtų.