Bulvėms yra būdinga kuokštinė šaknų sistema. Geriausiu atveju, tokios šaknys būna ne ilgesnės kaip 60cm. Taigi, bulvės yra įsišakniję sekliai, lyginant pavyzdžiui, su javų šaknimis, kurios gali pasiekti net 120cm gylį. Todėl dažniausiai, bulvės negali pasinaudoti maisto medžiagomis ir drėgme iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.
Nors šaknys pradeda augti, kai dirvos temperatūra būna tarp 10 - 35°C, geriausiai šaknys vystosi, kai vyraujanti dirvožemio temperatūra yra tarp 15 - 20°C. (žr. iliustraciją).
Lapai (bulvienojai) pradeda augti, esant 7 - 30°C temperatūrai, tačiau optimaliam augimui geriausia yra maždaug 20 - 25°C temperatūra. Optimali stolonų augimo temperatūra yra panaši.
Bulvės gumbas yra sustorėjusi stolono dalis. Gumbo formavimąsi skatina trumpi dienos šviesos tarpsniai (foto tarpsniai), kurie suaktyvina augimo hormonus. Kuo vėsesnė dirvos temperatūra, tuo spartesnis gumbų formavimasis ir tuo didesnis užsimezga gumbų skaičius. Optimali dirvožemio temperatūra gumbų formavimuisi bei užsimezgimui yra nuo 15 iki 20°C.
Tokiomis sąlygomis bulvių augalų stolonai, kaip ir ūgliai, bus trumpi. Esant ilgesnei dienai, užsitęsia gumbų formavimosi tarpsnis, tačiau geriau auga stolonai ir bulvienojų ūgliai.
Daugiau gumbų užsimezga ir tada, kai augalai turi mažesnius azoto, bet didesnius sacharozės kiekius. Vidutinio klimato sąlygomis, kai gumbai susiformuoja, jie auga sparčiai ir pasiekia maksimalų augimo greitį iki 1400 kg/ha/per parą.
Vėlyvųjų veislių bulvės yra jautresnės šviesaus dienos tarpsnio ilgiui ar aukštos temperatūros sąlygoms.
Fiziologinį sėklinės bulvės gumbo amžių nulemia daiginimo dienų aukštesnėje temperatūroje skaičius, nutraukus ramybės būseną. Skirtingų veislių bulvėms reikalingas skirtingas daiginimo laikas prieš sodinimą. Naudinga prieš sodinimą sudaiginti ankstyvųjų veislių sėklines bulves arba, kai trumpas vegetacijos sezonas.
Minimaliai pasendinti gumbai tinka ilgam vegetaciniam laikotarpiui, kai norima kuo ilgiau išlaikyti bulvių augimą ir maksimaliai padidinti derlingumą. Sodinant sudaigintas sėklines bulves, būtina kontroliuoti daigų skaičių ir ilgį (ne ilgesni kaip 2 cm daigai), kadangi, siekiant užtikrinti optimalų augimą, reikia atsižvelgti į tarpus tarp augalų ir užtikrinti, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami daigeliai sodinimo metu.
Bulvės auginamos įvairiuose dirvožemiuose – nuo priesmėlio iki priemolio ir visų jų drėgmės palaikymo savybės yra labai skirtingos. Idealiai bulvių auginimui tinka gerai struktūrizuoti dirvožemiai, su gera drenažo sistema, užtikrinančia tinkamą šaknų aeraciją ir jų vystymąsi, esant minimaliai šaknų užsikrėtimo ligomis galimybei.
Bulvės mėgsta mažo druskingumo dirvožemius, kurių pH yra nuo 5,5 iki 7,0. Tačiau, praktiškai bulvės yra auginamos nuo 4,5 iki 8,5 pH dirvožemiuose, nes tai užtikrina skirtingą tam tikrų maisto medžiagų įsisavinimą. Kai įmanoma, ekstremalių pH lygių dirvožemius reikėtų koreguoti.
Žemo pH lygio dirvožemiuose bulvės gali nukentėti nuo aliuminio ir kitų sunkiųjų metalų jonų toksiškumo, taip pat dėl riboto fosforo (P) ar molibdeno (Mo) įsisavinimo.
Jei dirvožemio pH viršija 7,5, pablogėja maisto medžiagų, ypač fosforo ir mikroelementų įsisavinimas, nors suminiai šių elementų kiekiai dirvožemyje gali būti dideli. Kalkinimas gali pagerinti dirvožemį dėl nepageidaujamai žemo pH lygio, tačiau būtina užtikrinti, kad kalkinimas būtų atliktas mažiausiai prieš 6 mėnesius iki bulvių sodinimo. Kai bulvės yra auginamos didelio pH dirvožemyje, jos būna labiau linkusios sirgti šašlige.
Bulvės dažnai sodinamos vagomis, nes tai užtikrina gerą dirvos drenavimą bei aeravimą ir sudaro augalui sąlygas aktyviai augti.
Šaltesniuose dirvožemiuose, vagojimas pakelia dirvožemio temperatūrą, skatina greitesnį sudygimą ir ankstyvą augimą.
Tręšiant papildomai, vagojimą galima suderinti su tręšimu ir įterpti trąšas į dirvožemį aplink gumbus.
Vagojant, maksimaliai uždengiami besivystantys gumbai ir tokiu būdu jie yra apsaugomi nuo pažaliavimo. Vagojimas bei kaupimas taip pat užtikrina tolygaus dydžio ir gražios formos gumbų augimą ir sumažina jų pažeidimo riziką.
Gumbų formavimosi tarpsnyje vandens poreikis bulvėms labai išauga – maždaug iki 1 colio/savaitę (colis = 2,5 cm). Taigi, siekiant padidinti derlingumą, laistymas yra naudingas.
Reguliuojant drėkinimą, galima labai sumažinti problemas, susijusias su gumbų vystymusi. Palaikant drėgną dirvą vagoje, kai prasideda gumbų formavimasis, galima sumažinti dažnai pasitaikančios šašligės (paprastųjų rauplių) riziką. Vėlyvuose vegetacijos tarpsniuose per didelis drėgmės kiekis gumbų srityje skatina šašligę ir žiotelių (lencitelių) išvešėjimą.
Dėl drėgmės kiekio svyravimo vagoje, gumbai gali netolygiai, blogai formuotis ir net supleišėti. Pavojingas gali būti net ir 10% dirvos drėgmės sąlygų svyravimas. Dėl šios priežasties, naudojant lašelines drėkinimo sistemas, drėkinimo juosta turėtų eiti per vagos viršų.
Siekiant maksimaliai efektyviai panaudoti vandenį, labai svarbu yra augalo lapijos formavimas. Karšto klimato sąlygomis, augintojai turi užtikrinti greitą lapijos kupolo susiformavimą - uždangą, kad vandens išgarinimo nuostoliai iš dirvos paviršiaus būtų minimalūs.