Išankstinis dirvos paruošimas prieš augalų sodinimą – tai puiki galimybė panaudoti pagrindines trąšas. Tiesioginis naujai pasodintų daigų ir ant dirvos užbertų (arba užpiltų) trąšų sąlytis gali pakenkti šaknims ir augalų vystymuisi prieš artėjančią žiemą. Todėl trąšos turėtų būti kruopščiai įterpiamos į dirvožemį prieš jį padengiant šiaudais arba uždengiant plastiko plėvele. Trąšos gali būti naudojamos formuojant lysves ir turėtų būti dedamos juostomis 5–10 cm žemiau grunto paviršiaus ir tarp numatytų sodinimo eilių.
Trąšos taip pat gali būti naudojamos tose sistemose, kuriose šiaudai buvo dedami kaip mulčias, tačiau tręšti braškes, augančias po plastiko plėvele, yra nepraktiška.
Į sodinimo duobeles supiltos trąšos gali pažeisti augalus ir sukelti apsinuodijimą. Siekdami išvengti apsinuodijimo rizikos, kai kurie augintojai plastiko plėvelėje išpjauna skylę 10–15 cm atstumu nuo braškės vainiko ir į ją supila trąšas. Trąšos, kurios yra pilamos šalia lysvių praėjimų, dažnai yra neveiksmingos, be to, jos gali nutekėti kitur. Todėl tręšiamąjį drėkinimą dažniausiai yra rekomenduojama naudoti kaip sezonines trąšas.
Naudojant tręšiamąjį drėkinimą, kurio metu maisto medžiagos yra tiekiamos per drėkinimo sistemą, esančią po plastiko plėvele, arba į pakabinamas sistemas, trąšos augalą pasiekia tiesiogiai ir nedelsiant patenkina jo maisto medžiagų poreikius. Taip galima ne tik naudoti tirpias trąšas viso augimo sezono metu, bet ir palaikyti tinkamą vandens balansą augalams.
Lašinamasis drėkinimas – tai veiksmingiausias būdas tiekti vandenį braškių augalams. Šio bandymo metu buvo gautas derlius kokybiškai naudojant vandenį, kuriuo buvo drėkinama daugiau kaip 20 % dirvos paviršiaus. Galimybė trąšas supilti į lašinamojo drėkinimo sistemos vandenį yra laikoma didžiuliu privalumu, palyginti su atskiru tręšimu ir drėkinimu. Naudojant maisto medžiagas buvo gautas maždaug 40 % didesnis derlius.
Dirvožemyje augančioms braškėms naudojant tręšiamąjį drėkinimą svarbu išlaikyti tokį dirvožemio drėgmės lygį, kuris atitiktų lauko sąlygas arba būtų panašus, bei kuo labiau padidinti drėkinamų daigų plotą. Taip galima išvengti didelės trąšų druskų koncentracijos šalia šaknų, kuri gali susidaryti dirvožemiui leidus išdžiūti.
Vengiant naudoti vandenį, kuriame yra didelis (bi-)karbonatų kiekis, galima sumažinti vandens lašinimo angų užsikimšimo riziką trąšų nuosėdomis, kurių sudėtyje yra fosfatų, sulfatų ar kalcio. Jei drėkinimo vandenyje yra didelis (bi-)karbonatų kiekis, tirpalui neutralizuoti reikia naudoti rūgštį.
Taip pat yra įprasta atlikti drėkinimo procedūrą prieš trąšų įpurškimą ir po jo. Tai padeda maisto medžiagoms pasiekti šaknis, išvengti trąšų druskų kaupimosi lašinimo sistemoje ir (arba) koncentruotų trąšų druskų sankaupų dirvožemyje.
Naudojant pakabinamas sistemas, tręšiamąjį drėkinimą, atliekamą tiekiant nuolatinį vandens ir maisto medžiagų srautą į šią uždarą sistemą, galima kontroliuoti žymiai geriau.
Tręšimas per lapus yra naudojamas siekiant skubiai patenkinti maisto medžiagų poreikį. Taip maisto medžiagos yra tiesiogiai užpurškiamos ant lapų ir paliekamos, kol jas sugers lapai ir vaisiai. Lauko auginimo sistemose lapai yra purškiami tuomet, kai dirvos tręšimas yra neveiksmingas ir kai augalai patiria stresą ankstyvu vaisių užsimezgimo ir vystymosi metu.