Braškių dirvožemis ir vandens kiekio valdymas

Reikalavimai braškių dirvožemiui

Braškių dirvožemiui netaikomi jokie konkretūs reikalavimai. Laukai ir tuneliai turėtų turėti gerą drenažą ir būti sąlyginai plokšti, be jokių mažų „šalčio kišenių“ (t. y., žemai esančių plotų, kuriuose yra silpnas oro pratekėjimas ir dažnos šalnos).

Įprastai derlius sunkesniame dirvožemyje, kuris geriau sulaiko vandenį, yra truputį didesnis. Tačiau lengvas dirvožemis greičiau įšyla, todėl augalai pradeda anksčiau žydėti. Tokiais atvejais gali būti labai svarbi apsauga nuo šalnų.

Lengvas arba smėlingas dirvožemis yra pranašesnis tuo, kad anksčiau yra sulaukiama derliaus, dėl kurio augintojas gali vaisius anksčiau pateikti į rinką. Sodinant į tokį dirvožemį taip pat kyla mažiau problemų dėl šaknų ligų.

Siekiant sumažinti riziką braškėms susirgti menturgrybių (Verticillium) vytuliais arba Rhizoctonia solani grybeliu, derėtų vengti braškes sodinti į dirvą, kurioje anksčiau augo bulvės arba kiti bulviniai (Solanaceous) augalai. Žolę siekiančioms braškėms taip pat gali grėsti didesnis pavojus susidurti su tokiais kenkėjais kaip lervos, todėl sodinimas įprastai turėtų būti metams atidedamas, augintojui suteikiant galimybę išnaikinti piktžoles.

Braškėms patinka šiek tiek rūgštingesnis dirvožemis, kurio pH vertė yra nuo 5,5 (lengvas dirvožemis) iki 6,8 (sunkus dirvožemis). Todėl nukalkinimas braškių auginimo srityje nėra itin paplitęs. Dirvožemiuose, kuriuose yra daugiau organinių medžiagų, braškės gali pakęsti ir šiek tiek žemesnį pH. Tačiau dirvožemio pH nukritus žemiau 5,5 sumažėja magnio, kalcio, fosforo ir molibdeno įsisavinimas, todėl dirvą reikia nuolat papildyti šiais cheminiais elementais. pH lygiui pakilus virš 7,0 gali pradėti trūkti cinko, mangano ir geležies.

Druskingumo poveikis braškėms

Braškės yra itin jautrios druskingumui.

Ištirpusių mineralinių druskų yra įvairiame drėkinimo vandenyje, tačiau skiriasi jų koncentracija ir sudėtis. Didžiausias druskingumo problemas kelia vanduo, kuriame yra didžiausia ištirpusių mineralinių druskų koncentracija. Drėkinimo vandens druskingumui viršijus idealų 0,7 mS/cm elektrinio laidžio (toliau – EC, angl. Electrical Conductivity) lygį atsiras derliaus nuostolių, o esant žymiai didesniam EC derlius gerokai sumažės.

Druskingumo požymiais įprastai yra laikomi sausi ir parudavę lapų kraštai, lūžinėjantys lapai, sutrikęs augalų augimas ar net negyvos šaknys ir augalai. Dėl prastai atliekamo drėkinimo, druskos taip pat gali kauptis aplink šaknis, todėl svarbu druskas iš šios vietos išplauti.

Druskingumo lygis šaknų zonoje yra tiesiogiai susijęs su vandens kokybe, tręšimo dažniu ir drėkinimo gyliu.

Potencialius derliaus nuostolius galima numatyti pagal šią Maas ir Hoffman (1977) lygtį:

Y = 100 - b (ECe - a)

Čia Y yra santykinis augalų derlingumas (%), ECe yra vandens prisotinto dirvožemio ištraukos druskingumas, matuojamas dS/m, a yra didžiausia 100 % augimo ribinė vertė, o b yra derliaus nuostolis padidėjusio druskingumo matavimo vienete. Braškėms: a = 0,7, o b = 33,3, todėl visa lygtis yra tokia:

Y = 100 – 33,3 (ECe-0,7)

Didelis druskos kiekis yra kontroliuojamas praplovimu, naudojant 10–20 % daugiau drėkinimo vandens nei įprastai. Vandens, nutekančio po šaknimis ir išplaunančio dalį susikaupusių tirpių druskų, dalis yra vadinama išplovimo koeficientu. Drėkinimo kiekis ir dažnumas turėtų būti koreguojamas taip, kad būtų galima išplauti pakankamai druskų, tačiau tuo pačiu metu kuo labiau sumažinti perteklinį dirvožemio drėgmės lygį, galintį sukelti kitų problemų.

Yra du druskos keliamų problemų tipai: pirmas tipas yra susijęs su bendru druskingumu, o antras tipas yra susijęs su natrio chloridu. Dirvožemį gali paveikti tik druskingumas arba druskingumo ir natrio derinys. Natrio priešingybė yra kalis ir kalcis. Chloridas varžosi su nitratais. Todėl natrio (Na) ir chloro (Cl) bei atitinkamų elementų trąšų lygiai vandenyje turi būti kiek įmanoma mažesni.

Didelė druskų koncentracija dirvožemyje neleidžia augalui įsisavinti vandens, todėl nudega arba nuvysta lapai, o derlius tampa nuostolingas. Skirtingos veislės skiriasi jautrumu druskingumui.

Substratas ir hidroponinės sistemos

Pastaraisiais metais buvo kuriamos substratų ir hidroponinės sistemos, siekiant pagerinti auginimo nuoseklumą, palengvinti augalų priežiūrą ir derliaus nuėmimą, padidinti derlių ir pagerinti vaisių kokybę.

Be to, šios sistemos padeda išvengti ligų ir sumažinti su jomis susijusias problemas, kurias vis sunkiau kontroliuoti tokiame augalų dirvožemyje, kuriame dirvos dezinfekcija nėra leidžiama arba ją yra sudėtinga atlikti.

Alternatyviose auginimo sistemose, kuriose augalai yra auginami substratuose, įprastai yra naudojama inertinė mineralinė vata, perlitas, akmenėliai iš vulkaninės uolienos ir (arba) pemzos ir tokia organinė terpė kaip durpės, kokosų palmių pluoštas bei kokospalmių durpės. Augintojai taip pat naudoja hidroponinę, nuolat tiekiamo maisto medžiagų sluoksnio techniką (angl. Nutrient Film Technique, NFT), kurios metu nenaudojamas substratas.

Šias uždaras sistemas lengva dezinfekuoti, be to, lengviau valdyti pH ir EC lygius. Drenažinis vanduo yra surenkamas ir naudojamas pakartotinai, taip pagerinant tiekiamų maisto medžiagų įsisavinimo veiksmingumą.

Optimalus pH lygis yra 5,0–6,0. Esant žemesniam lygiui gali būti pakenkta šaknų galams. Dėl bet kokio amonio pertekliaus tirpale pH lygis gali pasikeisti į netinkamą.

Nukritus pH lygiui kai kurios maisto medžiagos tampa įsisavinamos didesniais kiekiais (pvz., manganas), todėl tai gali būti pavojinga sveikatai.

Ir priešingai, pH šaknų lygyje pakilus virš 7,0, tokios maisto medžiagos kaip fosforas (P), manganas (Mn), cinkas (Zn), varis (Cu) ir geležis (Fe) tampa mažiau įsisavinami.

Svarbus įvairių azoto formų kiekis, nes amoniakinis azotas keičia pH. Įprasta naudoti ne daugiau kaip 14–20 ppm (milijoninių dalių) N-NH₄ (1,0–1,5 mmol NH₄), kadangi didžioji dalis azoto yra gaunama kaip nitratas.

Kadangi čia yra naudojamas mažesnis substrato kiekis, palyginti su dirvožemyje auginamais augalais, didelis natrio ir chlorido kiekis substratų sistemose gali sukelti didesnių druskingumo problemų.

Didžiausia leistina koncentracija vandenyje yra <1,5 mmol natrio litre (35 ppm) ir <1,5 mmol chloro litre (53 ppm). Recirkuliacijos sistemose šios didžiausios koncentracijos neturėtų viršyti augalų įsisavinamo kiekio.

Hidroponinėje sistemoje auginamiems augalams reikia viso maisto medžiagų paketo. Siekiant sumažinti darbo kiekį ir sąnaudas, maisto medžiagų tirpalai yra ruošiami itin koncentruoto pradinio tirpalo formos, kuris po to yra atskiedžiamas.

Pradinis tirpalas paprastai yra 10 % tirpalas (koncentruotas 100x), o galutinis tirpalas yra atskiedžiamas iki 1,0–3,0 g/l, priklausomai nuo turimų augalų ir vietos sąlygų.

Dėl maisto antagonizmo ir sąveikų viename didelės koncentracijos pradiniame tirpale neįmanoma sumaišyti visų maisto medžiagų. Pavyzdžiui, produktai, kurių sudėtyje yra kalcio, negali būti tirpinami su produktais, kurių sudėtyje yra fosfatų ar sulfatų. Todėl naudojama dviejų (A ir B) bakų sistema. Kuo didesnis EC lygis, tuo didesnė maisto medžiagų koncentracija tirpale.

Augintojai, naudojantys hidroponines sistemas arba substratus, taip pat turi pakoreguoti galutinį maisto medžiagų EC lygį, atsižvelgdami į saulės švietimą. Debesuotomis dienomis vandens įsisavinimas yra mažesnis, todėl EC lygis turi būti didesnis, siekiant užtikrinti pakankamą maisto medžiagų įsisavinimą. Saulėtomis dienomis vandens įsisavinimas yra didelis, todėl EC lygis turėtų būti sumažintas.

Svarbu reguliariai (įprastai kas savaitę) patikrinti substratą, vandens šaltinį ir lašinamą vandenį bei atitinkamai šiuos dalykus pakoreguoti, kad būtų užtikrintas optimalus įsisavinamų maisto medžiagų santykis. Augintojai taip pat turėtų kelis kartus per savaitę patikrinti substrato pH ir EC lygį.