Kaip ir žieminiams kviečiams, avižoms reikalinga jarovizacija. Tai yra šalto periodo patyrimo poreikis, kuris skatina augalą žydėti. Jarovizacijos poreikis laiko atžvilgiu, avižoms yra paprastai trumpesnis nei kviečiams (maždaug pusė kviečiams reikalingo laiko), t.y. 20-25 dienos, lyginant su 50 dienų laikotarpiu. Patirtis rodo, kad jarovizacijos laikotarpis pasėliams yra veiksmingas. Jei sėjos laikas atidedamas ir jarovizacijos laikotarpis yra trumpesnis, ribotas, galima tikėtis žydėjimo vėlavimo.
Žieminės avižos paprastai sėjamos nuo rugsėjo mėnesio vidurio iki spalio mėnesio, o derlius nuimamas sekančių metų rugpjūčio mėnesį (šiaurės pusrutulyje). Dažniausia avižos sėjamos pirmoje spalio pusėje, pabaigus žieminių rapsų ir kviečių sėją. Rugsėjo viduryje pasėtos avižos būna derlingiausios. Kaip ir kitų grūdinių pasėlių atveju, ankstyva sėja turi ir trūkumų ir pranašumų. Anksčiau pasėtiems avižų pasėliams egzistuoja didesnė ligų pasireiškimo rizika, pavyzdžiui rudenį paplitusi miltligė, ypač jei pasėliai tankūs. Tai taip pat reiškia, kad pasėliai sudygs spalio mėnesį ar lapkričio pradžioje, kai amarai vis dar aktyvūs, todėl didesnė virusinės infekcijos rizika. Tankesniems, geriau sudygusiems anksčiau pasėtiems pasėliams susidaro didesnė išgulimo rizika, tačiau šią riziką galima valdyti, naudojant mažesnes sėklų normas.
Ankstyvesnio avižų pasėlių sudygimo privalumai: gerai išsivysto šaknų sistema ir augalai tvirčiau įsigali, todėl jie būna atsparesni šalčiams. Gerai įsišakniję pasėliai taip pat bus mažiau jautrūs trumpalaikiams maisto medžiagų ar mikroelementų trūkumams (pvz., mangano), dažniau pasitaikantiems šaltos žiemos laikotarpiu.
Apibendrintos išvados:
Priešingai nei žieminėms avižoms, vasarinėms avižoms nereikia žemų, (šaltų) temperatūrų laikotarpio (jarovizacijos), skatinančios žydėjimą, todėl gali būti sėjamos, esant palankioms dirvožemio sąlygoms. Augimo – sunokimo sezonas svyruoja nuo 150 iki 180 dienų, priklausomai nuo klimatinių sąlygų. Vasarines avižas galima sėti anksti pavasarį, kai tik pakankamai sausa dirva ir tinka kultivavimui. Anksti pasėjus, sėklos efektyviau pasinaudoja drėgme dirvožemyje. Pasėliai dygsta, kai temperatūra būna maždaug 3-5 o C, o tai rodo, kad jie yra atsparūs ankstyvojo augimo sezono šalčiui.
Iš visų avižų veislių labiausiai paplitusios ir dažniausiai auginamos sėjamosios avižos. Visoms veislėms yra būdinga šluotelės pavidalo varpa, kuri yra piramidės formos su lygiakraštėmis į išorinę pusę nukreiptomis šakelėmis. Dauguma veislių yra be akuotų, o akuotuotųjų veislių paprastai tiktai pirmasis žiedynas būna akuotas. Grūdą/branduolį supa plėvelės pavidalo žiedažvyniai, o pagal grūdo spalvą avižos skirstomos į baltąsias, pilkąsias, geltonąsias ir juodąsias.
Bizantinės raudonosios avižos būna žieminės ir vasarinės veislės. Dvižiedės žiedyno varputės būna tvirtai susiglaudusios – ties pagrindu jas atskiria stiebas. Grūdą supa plėvelės pavidalo žiedažvyniai, o akuotai yra silpni, nesusisukę. Stiebai paprastai yra liauni, bet gana standūs ir rausvos spalvos. Žiedyno šluotelės yra mažos, siauros ir tiesios, tik su keliais akuotais. Bizantinių raudonųjų avižų veislės dažniausiai auginamos pietinėje Jungtinių Amerikos Valstijų dalyje. Šios veislės taip pat paplitusios ir auginamos Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose.
Šios veislės avižų grūdai/branduoliai, kaip ir kviečių, yra be lukšto – be plėvelės pavidalo žiedažvynių. Manoma, kad šios veislės avižų tėvynė yra Vidurio ir Rytų Azija. Buvo išvestos kelios šios rūšies avižų veislės, tačiau jų auginima nedaug.